- sniukis
- sniùkis sm. (2) NdŽ
1. žr. snukis 1: Vilkas tura ilgą sniùkį Šlu. Paršelis, sniukį iškišęs, iš dobilų lenda Žem.
2. žr. snukis 4: Par sniùkį suduok, sušumyk, ale [supykęs] netylėk Šv. Sniùkį nusipraustumi, o daba vaikščioji kaip koks bjaurybė Kv. ^ Ar šeimynos eiti samdyti su riebiu sniukiu? VP6.
3. Slnt, Grg, Als, Plt žr. snukis 5: Skusdamos barzdą, visą sniùkį susipjaustė Tv. Tavo sniùkis pariestas Všv.
4. žr. snukis 7: A nepastatysiam to kūlio ant sniùkio? Slnt.
5. Prk venterio atidaromas galas: Į sniùkį yr įverta šliopė (virvė) Kin.
◊ į (per) sniùkį dė́ti (máuti) šerti, tvoti: Aš anam dė́jau į sniùkį Krtn. Móvė par sniùkį, i krauju apteko Kv.į sniùkį gáuti būti sumuštam: Ka gausi į sniùkį, daugiau nenorėsi! Krtn.kiaũlės sniùkį turė́ti neturėti gėdos: Jei turi kiaũlės sniùkį, ta gali lįsti Slnt.
Dictionary of the Lithuanian Language.